Autoriaus vardas: admin

Praėjusią vasarą, sėdėdamas terasoje su puodeliu kavos, stebėjau, kaip mano mažiausieji bando įveikti seną, apkerpėjusią obelį. Žinai, iš pradžių galvojau, kad užteks jiems tos obels ir poros kamuolių, bet pamatęs jų nusivylimą, kai šakos pasirodė per aukštai, supratau – metas kažkam rimtesnio. Šis palyginimas bus naudingas tiems tėvams, kurie dabar suka galvą, ką geriau statyti […]

Praėjusią savaitę stebėjau, kaip kaimynų kieme atsirado ryškiai plastikinis statinys, kuris tiesiog „iškrito” iš bendro eksterjero konteksto. Nors vaikams tai džiaugsmas, estetiška vaikų žaidimų aikštelės integracija į privačią erdvę reikalauja subtilesnio požiūrio ir spalvų dermės pajutimo. Vizualiai tai turi būti ne svetimkūnis, o natūralus landšafto tęsinys, kuriame stilingai ir funkcionaliai susitinka mažųjų poreikiai bei tėvų

Vasaros popietė, vaikai bėgioja po kiemą, o oras prisipildo skardaus juoko, kuris man primena pačias gražiausias gyvenimo akimirkas. Mano laikais mes neturėjome tiek daug spalvotų įrenginių, tad karstydavomės po obelis ar statydavome būdas iš senų lentų, tačiau tas noras turėti savo slaptą kampelį išliko toks pat stiprus ir šiandienos kartoms. Stebėdama, kaip mano anūkėliai visada

Vasaros popietė, kai saulės spinduliai lėtai slenka per kruopščiai puoselėtą veją, o ore tvyro ką tik nupjautos žolės kvapas, man yra pats ramiausias metas. Sėdėdama terasoje su kavos puodeliu stebėjau, kaip mano du mažieji bando susikonstruoti „tvirtovę” iš senų kartoninių dėžių ir pledų viduryje kiemo. Vaizdas buvo mielas, bet, būkime atviri, vizualiai tai visiškai nedera

Praėjusią savaitę stebėjau, kaip mano anūkai bandė pasistatyti palapinę iš senų paklodžių, ir tai man priminė vieną paprastą tiesą: vaikui nereikia sudėtingų technologijų, jam reikia erdvės, kurioje jis galėtų būti savo pasaulio šeimininku. Per daugelį metų supratau, kad geriausios pramogos gimsta ten, kur susitinka vaizduotė ir tvirtos konstrukcijos. Iš savo tėvo išmokau, kad kiekviena lenta